IŠSILIEJUSI DIEVO MEILĖ

RANIERO CANTALAMESSA OFM CAP

Sekminės skirtos mums visiems


Visi žinome, kas įvyko per Sekmines. Ant susirinkusių aukštutiniame kambaryje apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, ir jie ėmė drąsiai skelbti Jėzų. Bet Sekminės yra daug daugiau, nei nusako šis šykštus sakinys. Tad įdėmiau pažvelkime, ką tądien patyrė apaštalai – vyrai, gyvenę su Jėzumi ir girdėję Jį mokantį. Visai tiktų sakyti, kad Jėzus buvo tarsi jų asmeninių rekolekcijų vadovas.

Nepaisant viso to, apaštalams buvo sunku gyventi Jėzaus mokymu. Getsemanės sode jie įmigo, užuot meldęsi. Jėzų suėmus, išsilakstė. Viskas jiems krito iš rankų iki pat Sekminių dienos, kai ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Tada jie tapo naujais žmonėmis – drąsiais, uoliais, pasiruošusiais mirti dėl Jėzaus. Gyvename viltimi, kad ir mus gali perkeisti Šventoji Dvasia. Tad stabtelėkime minutėlę, paklausykime Sekminių istorijos, kad pamatytume, jog ir mes galime patirti tai, ką apaštalai patyrė tądien.

Įdėmiai klausantis Sekminių pasakojimo kai kas nutinka. Tai panašu į slėpiningą vyksmą Eucharistijos metu. Konsekracijos akimirką Bažnyčia atkartoja tai, ką Jėzus darė paskutinį savo gyvenimo vakarą: Jis paėmė duoną, ją laužė ir davė savo mokiniams. Kai tai atkartoja įšventintas kunigas per Eucharistijos sakramentą, iš tikrųjų įvyksta tai, ką nusako kunigo sakomi žodžiai. Tai, kas įvyko paskutinę Jėzaus gyvenimo žemėje naktį, vėl įvyksta. Duona tampa Kristaus Kūnu. Panašiai nutinka, kai klausomės pasakojimo apie Sekmines atviromis, pasitikinčiomis širdimis. Tada vėl, jau mūsų dienomis, nužengia Šventoji Dvasia.

Dvasios ženklai

Mokiniai buvo susirinkę drauge su Marija, kai staiga pasigirdo ūžesys, tartum galingas vėjas būtų pripildęs namus. Pasirodė tarytum ugnies liežuviai, jie nusileido ant kiekvieno ten buvusio galvos. Visi „pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 4).

Kai Dievas rengiasi nuveikti ką nors svarbaus, Jis dažniausiai duoda ženklus. Juk Jis numano, kokie mes būname neįdėmūs, išsiblaškę, tad stengiasi patraukti mūsų dėmesį. Kaip tik tai vyko per Sekmines – Dievas ženklais paruošė savo žmones. Vienas ženklas buvo skirtas jų ausims – tai ūžesys, primenantis stiprų vėją. Tai ne šiaip koks nors neaiškus ženklas. Vėjas – Šventosios Dvasios simbolis. Žydai tuo pačiu žodžiu – ruach – nusakydavo ir dvasią, ir vėją. Jis atitinka graikų kalbos žodį pneuma. Tai vėjas, pučiantis, kur nori, girdimas, bet neregimas (plg. Jn 3, 8).

Kitas ženklas buvo skirtas akims – tai liepsnos liežuviai. Labai išraiškingas ženklas, nes Šventajame Rašte ugnis dažnai siejama su Šventąja Dvasia. Jonas Krikštytojas sakė, kad Jėzus žmones krikštys „Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11).

Taigi Dievas žmonėms davė ženklus ir taip juos parengė priimti jais išreiškiamą tikrovę: „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 4). Visos Sekminės slypi šioje vienoje eilutėje! Tai iššūkis mums, nes mes pernelyg dažnai ją tik perbėgame akimis ir nuskubame toliau. Bet joje slypi neišmatuojama gelmė, kadangi šiais žodžiais nusakoma Dievo meilė.

„Pasijutau Dievo mylimas“


Pirmiausia svarbu suvokti, kad Šventoji Dvasia yra Dievo meilė. Trejybėje Ji yra meilės liepsna, sklindanti iš Tėvo į Sūnų ir iš Sūnaus į Tėvą. Šventoji Dvasia, ši meilės liepsna, yra švelnumas, džiaugsmas, palaima, Ji yra dieviškojo Trejybės gyvenimo nešėja. Taigi sakydami, kad apaštalai pasidarė pilni Šventosios Dvasios, teigiame, kad jie tapo kupini Dievo meilės. Trejybės gyvenimas nužengė ant jų ir buvo įlietas į jų širdis.

Ne tik pažadėjo Jėzus, kad būsime pripildyti Šventosios Dvasios, bet tai jau iš tiesų ir patiriame. Įsivaizduok Trejybės gyvenimą – patį dieviškąjį gyvenimą, – pripildantį žmogaus širdį! Sekminės buvo valanda, kai kiekvienas apaštalas pajuto, ką reiškia būti Dievo mylimam. To Dievas siekė nuo pat pradžių. Jis sukūrė pasaulį, norėdamas dalytis savo gyvenimu su kūriniais. Dabar, kai Jėzus savo mirtimi sunaikino nuodėmę, pasaulis parengtas priimti Jo gyvenimą. Tad Sekminių dieną išsipildė visos kūrinijos tikslas.

Ar manai, kad to įvykio apaštalai gerai nė nesuvokė, kad jis įvyko taip giliai jų širdyse, jog jie nieko nė nepajuto? Žinoma, kad ne! Tai nebuvo širdies transplantacija, atlikta taikant visišką nejautrą. Ne, jie kai ką patyrė. Nuo tos akimirkos apaštalai tapo naujais žmonėmis, kupinais drąsos, be jokios baimės skelbiančiais Jėzų. Tik meilė gali tai pasiekti.

Bet kuris žmogus, stipriai ir asmeniškai patyręs, kas yra Sekminės, dažnai savo patyrimą nusako žodžiais: „Pasijutau mylimas Dievo.“ Daug kartų girdėjau šį liudijimą. Prisimenu aštuoniasdešimtmetę moterį, vaikštančią aplink kitus žmones ir sakančią: „Žinai, jaučiuosi kaip maža mergaitė. Dabar suprantu, ką reiškia būti Dievo dukra!“ Vienas žmogus man pasakojo: „Nugyvenau gyvenimą jausdamas kartėlį, kad nesu mylimas, negaliu netgi būti kieno nors mylimas ir nepajėgiu pats mylėti. Šis jausmas akimirksniu pranyko ir niekada nesugrįžo.“

Apaštalas Paulius tai patvirtino: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Štai kas yra Šventoji Dvasia. Sekminės – tai akimirka, kai iš Dievo malonės suvoki, kad esi ypatingai Dievo mylimas kaip brangiausias Jo sūnus ar dukra. Visas tavo gyvenimas pasikeičia, tu tartum įžengi į rojų.

 

„ŽODIS tarp mūsų“ 2016 m. gegužė–birželis

Peržiūrėti viską