Kas Tau priklauso, niekuomet nepraeis pro šalį!

Kai tam tikrame gyvenimo etape atsikandau tiek mobiliųjų programėlių, tiek pažinčių puslapių, išsitryniau visas anketas. Nesupraskite klaidingai – nebuvo jų daug, naudojausi vos pora kanalų, kuriais galima buvo susipažinti, tačiau, turiu pripažinti, visos tos pažintys nesiklostė – atrodė, kad tai netinkamas laikas, tai netinkami žmonės, tai netinkama dar kažkas... Kurį laiką buvau laiminga, būdama viena, pasinėrusi į savo laisvalaikio veiklas, užsiėmusi pomėgiais bei bėgdama per dienas, savaites, o galiausiai ir mėnesius. Nežinau, kuriame etape aplankė mintis, kad visgi reikėtų suteikti šansą naujoms pažintims ir tuomet kažkodėl prisiminiau prieš gerus metus perskaitytą interviu su kitolink.lt puslapio įkūrėjais ir dar tą patį vakarą užsiregistravau šiame puslapyje su mintimi, jog vistik reikia būti kažkur, kur galėčiau susipažinti su naujais žmonėmis. Keli atsakymai į anketos klausimus, kelios nuotraukos ir štai – buvau „online“. Daug laiko, turiu pripažinti, pažintim neskyriau – atsakiau visiems tiems, kurie rašė, nors pati kažkodėl laikiausi nuostatos nerašyti pirma. Su kažkuo pokalbiai šiaip ne taip rutuliojosi, su kažkuo – nutrūko vos po kelių laiškų, tačiau kažkaip nesureikšminau to... O vieną vasaros vakarą sulaukiau laiško iš Jaroslavo – turiu pripažinti, jau pirmasis laiškas patraukė savo iškalbingumu. Tai nebuvo banalus vieno sakinio „Labas, kaip sekasi?“ laiškas – priešingai - tai buvo LAIŠKAS tiesiogine to žodžio prasme: atsakymas į mano anketą, su klausimais, su pastebėjimais, personalizuotas, kažkuo labai asmeniškas ir tuo pačiu be galo paprastas... Su šypsena atsakiau. O tada sekė dar ilgesnis jo atsakymas, tada mano atsakymas... Laiškai ilgėjo, kol galiausiai persikėlė į e-mailo erdvę. Kiekvienas jo laiškas buvo ypatingas savo paprastumu, keliantis šypseną ir džiuginantis savo netikėtu pasirodymu bei dvelkiantis jaukumu. Mano atsakymai, rodos, rašėsi savaime... Kažkaip buvo lengva ir paprasta bendrauti elektroninėje erdvėje. Susirašinėjome kurį laiką – karts nuo karto vis pagalvodavau, kad su kiekviena diena artėja akimirka, kurios nuoširdžiai bijojau: susitikimas. Suvokiau, kad ne maži esam: juk nesusirašinėsime pusmetį ar metus. Aš gal ir būčiau už tai, tačiau, ko gero, nėra Lietuvoje vyro, kuris irgi tam pasiryžtų... :) Tuo pačiu buvo taip gera būti tame laiškų etape, ir taip nesinorėjo jo prarasti... Susirašinėjome apie mėnesį, kai vieną penktadienio vakarą gavau Jaroslavo laišką su pasiūlymu savaitgalį susitikti, jeigu kartais neturėčiau planų ar rasčiau laisvo laiko. Ir čia kaip tyčia: visi savaitgalio planai ėmė ir įsigyvendino per vieną - šeštadienio - dieną. Sekmadienio rytą nubudau ir pirmoji mintis – kokie dienos planai? Kaip, jokių? Ghm... Gal parašyti Jaroslavui ir susitikti?... Pradedu rašyti laišką ir staiga iš niekur tokia baimė ateina – o kas bus, kai susitiksim? Ištrinu pradėtą rašyti laišką ir keliauju sekmadieniauti... O vakare atsėlina kažkoks kaltės jausmas ir prisipažįstu jam, jog ėmiau ir “supasavau”... Kai kitą savaitę Jaroslavas užsiminė apie galimybę susitikti, šį kartą abejonių nebuvo. Neišgąsdino net kvietimas nuvažiuoti į Rumšiškes (aš gyvenu Vilniuje, o jis - Kaune) ir su niekad nematytu Jaroslavu bei jo draugu pasiplaukioti jachta Kauno mariose. Tiesa, į kompaniją pasikviečiau dar ir draugę. Turiu pripažinti, jog širdelė, laukiant ant kranto jachtos, tikrai spurdėjo, tačiau kai pagaliau gyvai susipažinome, gan greitai atradome bendrą kalbą... Nežinau, kodėl, bet su Jaroslavu jau per pirmąjį susitikimą aplankė jausmas, jog esame pažįstami kurį laiką, o kiekvienas mūsų susitikimas šį jausmą tik dar labiau sustiprino. Visada ganėtinai skeptiškai vertinau pažintis per internetą ir santykius per atstumą, tačiau dabar manęs negąsdina tai, kad mus skiria šimtas kilometrų – priešingai, esu be galo laiminga, atradusi savo širdies dalelę: kad taip netikėtai mane aplankė patys šilčiausi jausmai žmogui, kuris visai netikėtai rado kelią į mano širdį, žmogui, kurį taip stipriai pamilau ir su kuriuo norėčiau pasenti... Net jeigu šiandien jis ir už šimto kilometrų...

Nežinau, kaip susiklostys mūsų istorija, nes tai – pati istorijos pradžia (nepaisant to, jog atrodo, kad pažįstami esame jau ilgai), tačiau puikiai žinau, jog esu be galo laiminga ir dėkinga likimui už tai, jog 2017 metai man padovanojo pažintį su Jaroslavu: nėra dienos, kuomet apie jį negalvočiau ir nėra akimirkos, kuomet suabejočiau savo jausmais jam... Keista, kaip kartais prireikia ilgų gyvenimo metų (mums abiems jau virš trisdešimt), kad atrastumėm jausmus, žmones ir kurtumėm savo „ilgai ir laimingai“ istorijas. Tačiau, juk kiekvienam savo.. Ir visgi tikiu: kas Tau priklauso, niekuomet nepraeis pro šalį!

Su šilčiausiais linkėjimais ir dėkingumu Jūsų veiklai, Eglė