Šv. Valentino diena ir mano lūkesčiai

Šiandien – Valentino diena. O aš ir vėl vienas ar viena.

Kokie mano lūkesčiai?
Ko labai noriu, bet šiuo metu „neturiu“?

Vidinis kritikas – galbūt viena iš mano dalių – kužda ar net rėkia iš apleistumo:
„Metai bėga, o niekas nesikeičia.“

Tačiau gal vietoj skuboto vertinimo galiu akimirkai sustoti ir atidžiai savęs paklausti:
Kur aš save vedu?
Kaip iš tikrųjų jaučiuosi?
Ko man iš tiesų reikia?

Gal verta ieškoti kelio ne iš vienišumo dykumos į bet kokį santykį, o į brandžią vienatvę – į sodą, kuriame pats ar pati tampu gyvybės šaltiniu. Juk ne dėl kalendoriaus datos trokštame ryšio. Ši diena neapibrėžia nei mano vertės, nei mano ateities.

Mano vertė nepriklauso nuo to, ar šiandien esu santykyje.
Vienišumas nėra nesėkmė.

Tai gali būti etapas, kuriame tampu sąmoningesnis ar sąmoningesnė, tvirtesnis ar tvirtesnė, labiau pažįstantis ar pažįstanti save. Tai laikas atrasti vidinius lobynus – drąsą augti, atsiskleisti, griauti sienas, kurios trukdo matyti savo vidinį pasaulį kaip sodą: įvairiaspalvį, smalsų, išmintingą.

Kartais lūkesčiai, reikalavimai sau ir kitiems, „turėjimai“ bei standartai, kaip turėčiau gyventi, palieka įskilimą mūsų vidinėje stiklinėje. Tada atsiranda stiprus poreikis, kad kitas žmogus pripildytų, patvirtintų, įrodytų mano reikalingumą.

Bet jei remiuosi tik tuo, viskas tarsi išbėga – ir tuštuma sugrįžta.

Gal verta savo gyvenimo stiklinę perlydyti iš naujo – sustiprinti ją suvokimu, kad esu svarbus ar svarbi. Kad esu vertingas ar vertinga. Kad mano vienišumas gali virsti brandžia vienatve, kuria galiu dalintis – su draugais, bendruomene, pasauliu.

Iš tokios vietos santykis, kai jis ateina, gimsta ne iš trūkumo, o iš pasirinkimo.

Galbūt šiandien esu vienas ar viena.
Tačiau nesu vienišas ar vieniša savo vertėje.

Ir kai ateis laikas, santykis ateis ne tam, kad mane užbaigtų, o tam, kad eitume greta.

 

Rūta

Peržiūrėti viską