Svarbiausia – ne susituokti su tinkamu žmogumi, daug svarbiau tapti tinkamu žmogumi savo sutuoktiniui

Kalbantis su šia pora neapleidžia įspūdis, jog jie vis dar įsimylėję, kaip kadaise, jaunystėje, nors kartu gyvena jau 37 m., yra užauginę 8 vaikus ir sulaukę 9 anūkų.

Su kitoLink.lt nariais Rima ir Linas sutiko pasidalinti savo draugystės patirtimi ir įžvalgomis apie tai, kas yra svarbu ieškant tinkamo sutuoktinio.

Ar galite papasakoti apie savo pažinties pradžią?

Linas Sidrys: Susitikome Čikagos Jaunimo centro šokių grupėje. Aš tuo metu studijavau mediciną. Ši šokių grupė buvo žinoma tuo, kad jeigu įstosi – didelis pavojus, jog susituoksi su šokėja.

Rima Sidrys: Mes buvome 34-ta pora... Daugiausiai čia šoko studentai, taip pat šiek tiek vyresni žmonės. Iš tiesų aš jau buvau išėjusi iš šokių grupės. Aštuonerius metus šokau, baigiau kolegiją, buvau nebestudentė ir galvojau „jau viskas“. Kartą seniai pažįstama šeimos draugė – šokių grupės vadovė, skambina man ir sako: „Rima, rengiame šokių šventę (tai buvo 78-tais metais), mums reikia kelių šokėjų“. Aš sakiau: „Ponia, aš tikrai nenoriu. Be to, aš neturiu, kaip atvažiuoti, neturiu automobilio“. Bet ji, trumpai tariant, mane privertė. Tiesiog pasakė, kad Vilija paims septintą valandą ir viskas, mat norėjo, kad aš susipažinčiau su tokiu geru medicinos studentu iš geros šeimos.

Ar jūs tą nujautėt?

R.S. Taip, aš jau žinojau, kad mus nori supiršti. Ji ir anksčiau bandė. Aš jai atvirai sakiau: „Ponia, neveikia manęs“. Galiausiai nuvažiavau į repeticiją, tačiau jo nebuvo ir visi šokėjai buvo „žali“. Sakiau sau, kad aš tikrai čia nebegrįšiu. Bet kitą savaitę ji man vėl paskambino ir klausė: „Rima, tai ar tu atvažiuosi?“. Ir vėl ta pati kalba – ir aš nuvažiavau. Tą kartą Linas buvo. Taip mes susipažinom. Galima sakyti, pažįstami mus bandė supiršti ir jiems pavyko. Nuo tada mes taip ir šokam visą gyvenimą kartu.

O kaip jūs atpažinot, kad šis žmogus yra Jums skirtasis, tas, kuriam norite savo gyvenimą dovanoti?

R.S. Tai siejasi su mano atsivertimu į katalikų tikėjimą. Keletą dienų prieš tai, kai paskambino mano šokių mokytoja, jaučiausi esanti egzistencinėje krizėje. Tada aš buvau agnostikė ir net kolegijoje, kai studijavau filosofiją, buvau ateistė. Vėliau pradėjau domėtis krikščionybe, tad pasijutau susipainiojusi. Prašiau Aukščiausiojo: „Dieve, jeigu Tu tikrai egzistuoji, Tu turi pasirodyti man kaip nors arba parodyk man, kad Tu egzistuoji“. Ir štai, praėjus porai dienų, sulaukiau šokių vadovės skambučio. Žinoma, tuo metu aš nemačiau ryšio tarp mano maldos ir to skambučio. Linas buvo labai rimtai praktikuojantis katalikas ir mano santykį su religija jis maždaug žinojo. Kai mes jau kurį laiką draugavom, kartais eidavom pasivaikščioti gamtoje. Jis man sakydavo: „Gal mes tylomis einam pasivaikščioti?“. Ir taip jis pasiūlė keletą kartų. Aš paklausiau: „Linai, ką tu darai per tas dvidešimt minučių? Ar tu medituoji ar ką kita darai?“. Tuomet jis iš kišenės išsitraukė rožančių (rožinį?). Ir tada man viskas taip nušvito, tapo aišku, kad jis meldėsi už mane, meldėsi už mus. Tiesiog tokia šiluma ir šviesa mane apsupo, ir aš supratau ir tuo pačiu įsimylėjau ir jį, ir mūsų katalikų tikėjimą. Aš supratau, kad noriu pati tokį tikėjimą turėti. Linai, ką tu norėtum pridurti?

L.S. Matai, kaip gerai, kokią filosofę čia turim. Smagu klausyti! Labai įdomu pasikalbėti, kai kalba tokia labai ieškanti tiesų. Ir dar per šokius! Tautiniai šokiai yra kaip flirtavimas.

R.S. Šioks toks flirtavimas.

L.S. Šioks toks flirtavimas, būtent. Tuos šokius repetavom gal šokių šventei, kuri turėjo vykti Čikagoje. Mes buvom vietiniai, turėjom priimti kitus. Taigi susipažinom, pasikalbėjom ir, aš manau, sprendimas atėjo natūraliai.

R.S. Be to, jis buvo geras šokėjas, o man tai buvo labai svarbu.

Kaip atpažinti, kad žmogus yra man skirtas? Gal turite patarimų, kas yra svarbu renkantis savo sutuoktinį, į ką atkreipti dėmesį?

 L.S. Aš manau, kad svarbiausia yra nelaukti vis tikintis, kad sutiksi tą, kuris tobulai atitinka visus pageidavimus. Nebus tokio žmogaus, kuris visiškai atitiktų. Bet reikia susipažinti su žmogumi ir pajausti, suprasti, ar tas žmogus yra pasiruošęs pasikeisti ar prisitaikyti, ar domisi vertybėmis, kuriomis tu gyveni. Nesutiksi „mister right“, bet reikia pasidaryti „mister right“. Iš tokių gerų ketinimų matyti, kad žmogus yra pasiruošęs pasikeisti ir prisitaikyti. Markepark‘o parapijoje, kur vedėme kursus sužadėtiniams, turėjome vieną porą. Po mūsų pristatymo ateina jaunuolis ir sako: „Aš nenoriu klausyti savo sužadėtinės, aš nenoriu su ja kalbėtis“. Tada atbėga ji ir sako: „Pasakyk jam, kad jis turi manęs klausyti!“. Buvo aišku, kad jie netinka vienas kitam, jei jis net nėra pasiruošęs išklausyt, ką ji jam nori pasakyti.

R.S. Svarbu skirti laiko pokalbiams su savo žmona, juk kaip žinia, moterys mėgsta išsipasakoti! Tai yra labai svarbu, ir tuo mes labai skiriamės nuo vyrų. Juk ne be reikalo sako, kad vyrai yra iš Marso, o moterys iš Veneros. Moteriai reikia išsikalbėti. O vyras neturi spręsti jos problemų. Jis turi meiliai, dėmesingai išklausyti. Vyrai yra daugiau fiziški, jie nori daugiau visokio fizinio kontakto, prisiglausti. Jie taip pat nori dėmesio, nori būti gerbiami. Jų lūkestis yra būti gerbiamais, o moterys nori būti mylimos ir išklausomos. Labai svarbu tai žinoti ieškant savo gyvenimo žmogaus.

L.S. Čia įterpsiu, kad savo knygoj šiam klausimui esam paskyrę visą skyrių. Apie tai galima visą paskaitą dėstyti.

R.S. Galėtų būti paskaita apie keturis santuokos ramsčius. Mes manome, kad prieš susituokiant ar dar tik mokantis gimnazijoje ir universitete, jau galima pradėti mąstyti, kokio žmogaus ieškai. Yra labai svarbu bandyti surasti tarpusavyje kuo daugiau bendro. Žmonės mano: „O, šis žmogus labai patrauklus! Jis visai kitoks negu aš“. Žmogaus būdas gali būti kitoks, bet labai svarbūs yra tie keturi ramsčiai, kurie, mūsų manymu, turi būti, kad santuokoje nekiltų per daug problemų. Ar nori, kad aš išvardinčiau?

Taip, išvardinkit!

R.S. Pirmas ir stipriausias ramstis yra tikėjimas. Gal tai ne visuomet įmanoma, tačiau turėkite bent tas pačias vertybes. Svarbu, kad jums gyvenime būtų svarbūs tie patys dalykai.

L.S. Kai susitikome, Rima dar neturėjo tikėjimo, bet mačiau, kad ji ieško. Aš, kaip tikintis, esu įsitikinęs, kad tie, kurie ieško vedini gerų norų – Dievą suras.

R.S. Linas iš tiesų kalbėjo labai gerai! Jis buvo išsilavinęs katalikas, labai gerai išauklėtas, tvirto tikėjimo, todėl galėjo puikiai atsakyti man į visus kylančius klausimus apie tikėjimą. Gavau atsakymus, kurių kitur nerasdavau. Dar iki santuokos jis matė, kad aš jau pakeliui. Jeigu reikia kažką pakeisti, tą padaryti reikia dar iki santuokos. Kai jau susituoki, turi pats save keisti ir prisitaikyti, o iki santuokos dar gali vienas iš kito mandagiai reikalauti. Pavyzdžiui, jeigu per daug vartoji alkoholio, tai turėtum pradėti tai keisti prieš santuoką. Po to, susituokus, pasikeisti jau bus per sunku.

R.S. Dar vienas ramstis – šeimos kultūra, koks yra jūsų auklėjimas. Jei vienas augo ateistinėje šeimoje, kitas – ne, tai gali būti problema. Jei vienas augo šeimoje, kur rūpėjo tik mokslas, o ne kultūra, bus sunkiau. Aš nesakau, kad viskas turi būti suderinta. Bet yra tokie skirtumai. Amerikoje, pavyzdžiui, vienas yra lietuvis, o kitas yra amerikietis, ne etninis, ir jiems net dėl to kyla sunkumų, nes vienas nori eiti į kultūrinius renginius, o kitas nenori, kai tie dalykai skiriasi. Trečias ramstis yra sveikata. Tai yra visapusiška sveikata. Jei žmogus turi negalavimų, dar nereiškia, kad negalima su juo susituokti, bet svarbu suprasti, kad kils sunkumų. Kaip ir tuomet, kai žmogus yra prisirišęs prie dalykų, prie kurių neturėtų, sakykim, per daug geria ar yra įklimpęs į pornografiją. Visi dalykai, kurie sukelia priklausomybę, pririša žmogų prie ydų, ir jie taps didele problema, jeigu prieš vedybas ši situacija nebus pradėta keisti. Paskutinis ramstis – finansai. Tai reiškia, kad jūs turite būti apsisprendę ir susitarę, kokio gyvenimo stiliaus norite ir ar galite įgyvendinti tai, ko norite. Gal vienas svajoja apie prabangų gyvenimą, o kitas nepajėgia to įgyvendinti?

Apie visus šiuos keturis ramsčius galėtume kalbėti labai smukiai bet, trumpiau tariant, jeigu jie yra vietoje jums tuokiantis ir jie stiprūs, jie tampa lyg stalo kojomis. Kai gyvenime atsiras visokių sunkumų, o santuokoje sunkumų tikrai yra daug, šis stalas išliks tvirtas ir nenugrius.

L.S. Vyrams jų nėra tiek daug. Kalbėjau vakar su pacientu ofise. Tai yra meksikiečių pora, kartu gyvenanti šešerius metus. Jis sako: „Atidėjom vedybas, nes aš vertinu savo laisvę, o susituokęs ją prarasiu. Be to, aš žinau, kad moteris nesistengia tiek daug tuomet, kai išteka. Jeigu ji žino, kad nori susituokti, bet dar yra netekėjusi, ji daugiau stengiasi“. Tai man priminė šokinėjantį šuniuką, vyras ta moterimi tarsi manipuliuoja: „daryk tai, ko noriu, arba nebus vedybų“. Tai yra labai savanaudiška ir parodo, kad šis vyras nėra pasiruošęs visapusiškai save atiduoti santuokai.

Kalbate apie santuokos ir laisvės santykį. Kai kurie mano, kad reikia išsilakstyti iki santuokos, nes po to jau tarsi būsi nelaisvas. Man atrodo, kad katalikams, tikintiems žmonėms, santuoka kaip tik suteikia tą laisvę. Kaip sakytumėte Jūs?

R.S. Čia labai teisingai.

L.S. Svarbus momentas yra lytiniai santykiai. Įrodyta, kad tie, kurie gyvena santuokoje, patiria geriausią pasitenkinimą lytiniu gyvenimu, o ne tie, kurie mylisi nesusituokę. Tai tik vienas labai svarbus momentas, bet jis parodo, kad mes savo laisvę randame atiduodami save. Savo džiaugsmą randame patarnaudami savo mylimajai, savo vaikams ir ugdydami gražią, sveiką šeimą. Iš čia kyla mūsų džiaugsmas ir pasitenkinimas – laisvai save atiduodant. Žiedai yra kaip simbolis, kad esame prirakinti, save padovanoję.

R.S. Bet jeigu meilėje prirakinti, tai yra laimingas gyvenimas. Mes, kaip krikščionys, žinom, kad kai žmogus yra savanaudiškas, jis yra didesnis vergas, nes jis nori patenkinti tik nori save. Tai nėra tikra laisvė. Tikra laisvė tokia, kai gali save visiškai atiduoti kam nors kitam, ir tai yra nuostabus jausmas. Tie, kurie gyvena kartu, mano, kad laisvai gyvena, tačiau iš tikrųjų jie yra nelaisvi ir nepilnai atsidavę vienas kitam. Jie negali žinoti, kas yra tikra laisvė, kol nesupras įsipareigojimo grožio, kol nepajus, kad jis yra gražus ir geras dalykas. Taip bus sunku rasti tinkamą gyvenimo sutuoktinį.

Kalbate apie lytiškumą. Skaistumas yra tarsi išsitrynęs iš šiuolaikinės visuomenės mąstymo, nebelaikomas vertybe. Sužadėtinių rengėjai teigia, kad didžioji dalis sužadėtinių, ateinančių ruoštis santuokai, jau gyvena kartu. Kaip šią situaciją matote Jūs?

L.S. Vesdami sužadėtinių kursus parapijose, mes taip pat esame daug tokių porų sutikę. Matome lygiai tokį patį nusiteikimą, kad dėl lytinių santykių nereikia laukti santuokos. Aš, kaip mokslininkas, manau, kad šita karta yra išaugusi ir jiems mokykloje yra dėstoma, kad realu yra tik tai, ką gali apčiuopti ir savo patyrimu reikia išbandyti viską, tada jau žinosi. Toks metodas. Ir štai tokį mąstymą žmonės bando pritaikyti prie savo emocijų, prie savo gyvenimo, ten, kur jis yra nepritaikomas, nes tai yra nematomi dalykai. Šita cheminė reakcija neparodo vidinio nusiteikimo. Žmonės klaidingai galvoja, kad jeigu patirs kitą žmogų fiziškai, tai juos kažkaip labiau suartins. Taip pat įžvelgiu principų nesupratimą: 10 Dievo įsakymų dažnai ignoruojami. Žmonės negyvena pagal šiuos įsakymus, todėl mano, kad jie nebegalioja. Na, 4000 metų galiojo, o dabar staiga nutarė, kad jau nebegalioja. Manau, reikia pagalvoti, kodėl gyvenimas pagal principus yra svarbus ir kokie tie principai yra.

R.S. Aš dabar noriu pažvelgti iš kitos pusės. Apie 90 % mūsų sužadėtinių, kurie ateina į kursus, gyvena kartu. Bet mes juos sutinkam tik vieną kartą, todėl ne visuomet visai atvirai jiems galim patarti taip nesielgti. Tai jau beveik kaip šaukštai po pietų, jei jie gyvena kartu ir už mėnesio susituoks. Bet kartais galima jiems sakyti: „Gal bent nuo dabar iki vedybų galite atsisakyti?“. Žinome vieną porą, kuri taip padarė. Ne mes jiems tai sakėm, bet mūsų draugai taip patarė ir jie apsisprendė. Po to ši pora kalbėjo, kad tai, jog jie atsisakė lytinių santykių iki vedybų, nors gyveno viename bute, jiems labai padėjo. Jų medaus mėnuo buvo labai geras dėl to, bet dar svarbiau, kad jie nutarė, jog nesiims gimimo kontrolės, nesinaudos kontracepcija. Atsirado noras daryti tai, ko Dievas nori. Taip Dievo malonė gali įeiti į poros gyvenimą. Kai negyvename pagal Dievą, reiškia, kad gyvename pagal save. Neturime Jo palaiminimo ir neturime Jo malonės. Ko galima tikėtis iš tokių santykių? Praktika parodė, kad beveik visi žmonės, kurie gyvena kartu, ateina iš nelaimingų šeimų. Jų tėvai yra išsiskyrę ir, patys labai norėdami apsisaugoti nuo skyrybų, mano, kad protingai elgiasi. Jie galvoja: „Va, mes gyvendami kartu viską ištyrinėsim, pasitikrinsime, ar viskas gerai, kad tik nebūtų ženklų to, kas nutiko mano tėvams“. Tačiau tai nepadeda, nes santuokos esmė yra įsipareigojimas. Viską pakeičia visiškas savęs padovanojimas vienas kitam.

L.S. Aš dar noriu pabrėžti tai, kad kartu gyvenant kaip partneriams vienas visuomet dominuoja. Vienas visuomet bijos, kad kitas gali jį atmesti. Jei vienas, sakykim, yra buto savininkas, tas kitas atėjęs gyventi į butą jaučiasi netvirtai, gal ne apie viską atvirai kalbės su savo partneriu. Taip sustoja poros brendimas. Sustojama ties fiziniu lygiu ir neprieinama iki dvasinio ar intelektualinio lygio. Čia yra bėda, nes prieš santuoką yra labai svarbu išgyventi tą brendimo laikotarpį.

Tam ir yra skirtas sužadėtuvių laikas?

L.S. Na taip, taip. Turi vykti tam tikras suartėjimas, ne fizinis suartėjimas, o sielų suartėjimas.

R.S. Tai nereiškia, kad negalima apsikabinti, pasibučiuoti. Negalima daugiau negu tai. Yra svarbiau, kad poroje būtų dvasinis ryšys. Ir čia yra problema, kurią žmonės, gyvendami šiais laikais, patiria, jeigu neturi dvasinio, vidinio gyvenimo. Kas nori gyventi dvejose dimensijose? Gyventi juodą – baltą gyvenimą? Mes norime gyventi spalvotą, patirti trijų dimensijų gyvenimą! Trečia dimensija yra dvasinis abiejų žmonių ryšys. Kalbėjome apie skaistumą sužadėtuvių metu, bet yra ir susituokusiųjų skaistumas. Skaistumas tęsiasi ir santuokoje. Esam skirti tik vienas kitam, vadinasi nežiūrime bet kokių TV programų, neskaitome bet kokios literatūros, patraukiame savo žvilgsnį nuo dalykų, kurių neturėtume matyti, stengiamės išlaikyti tam tikrą atstumą bendraudami su priešinga lytimi. Visa tai apsaugo mūsų santuokinį skaistumą, bet aukščiausias santuokinio skaistumo lygmuo yra atvirumas gyvybei. Čia yra aukščiausias laipsnis, kurio turime siekti dorybėse ir būti visiškai atviri gyvybei. Tai ne visiems lengva, bet turim bandyti būti dosnūs Dievui ir vienas kitam, būti atviri gyvybei, nes meilė ir gyvybė yra neatskiriami Dievo akyse ir tame, ko mus moko Bažnyčia.

L.S. Todėl vienas tų svarbių dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį ieškant būsimo vyro ar žmonos, yra tai, ar kitas žmogus nori turėti vaikų. Tai yra santuokos vaisius. Ir vieni nori to vaisiaus, tai labai geras ženklas būsimam sutuoktiniui, o kiti ne.

R.S. Taip, nes tai parodo, kad žmogus turi dosnumo dvasią. O santuokoje reikia ir dosnumo, ir atvirumo, ir lankstumo, ir visokių dorybių. Labai daug reikia, kad du žmonės susigyventų kartu. Santuokoje reikalingas stiprus charakteris ir daug dorybių. Tuo pačiu susituokdami įgyjame daugiau dorybių. Pavyzdžiui, aš turėjau išmokti daugiau kantrybės, ypač su vaikais. Šeima yra lyg dorybių daržas ar dorybių mokykla. Ir tai labai gražu, nes tai ir reiškia šeimos kūrimą, ne tik gyvenimą kartu ir dalykų darymą kartu. Taip jūs tikrai kuriat šeimą, savo šeimos kultūrą.

L.S. Yra toks posakis – „sportinę dvasią įnešti į vedybinį gyvenimą“ . Tokie kaip futbolo entuziastai – visas jų gyvenimas yra nukreiptas savo komandą palaikyti, toks entuziazmas! Toks entuziazmas turėtų būti ir savo šeimoje. Nuolat palaikyti savo šeimą, savo mylimąją.

R.S. Aš pastebėjau, kad renkantis savo gyvenimo partnerį yra labai svarbu, ar tas žmogus turi stiprią valią. Nes tikra meilė, ypač susituokus, remsis ne jausmais. Santuokinis gyvenimas neturėtų būti paremtas jausmais. Jis pasiseks, jei tai bus valios sprendimas. Tie geri jausmai, kurie natūraliai burbuliuoja įsimylėjus, dažnai pasikeičia susituokus. Visi žino, kad tai paprastai dingsta po metų, po poros, gal dar anksčiau.

L.S. Mums nedingo!

R.S. Mums ne. Mums nedingo, nes mes žinojom, kad kai šie dalykai natūraliai dingsta, prasideda tikra meilė, tam reikalingas valios sprendimas. Gal tikra meilė prasideda širdyje, bet baigiasi prote arba valioje, nežinau, gal kažkur tarp širdies ir proto.

L.S. Dabar tuokiasi mūsų vaikai, nors jų santuokos gal nėra idealios. Mes jiems sakome „pasirink būti laimingas“, bet nesakome „susitark su savo valia“, paaiškėjus, jog kitas neatitinka lūkesčių. Galbūt jie manė, kad bus lengviau, tikėjosi sulaukti daugiau įvertinimo iš savo sutuoktinio, vylėsi, kad jis bus lankstesnis ar kad nugalės tam tikrą ydą.

R.S. Taip yra susituokus. Todėl prieš susituokiant labai svarbu žiūrėti, ar išrinktasis turi stiprią valią, ar moka valdyti savo jausmus, ar moka tvarkingai gyventi, nes nuo to priklauso, ar būsite laimingi vėliau. Ne nuo tų gražiausių jausmų ar to, kokie jūs įdomūs, bet nuo to, kokia yra jūsų valia. Todėl labai gražu, kad turint tikėjimą lavini savo valią. Savo valią suderinti su Dievo valia yra sunku, tai yra darbas. Tinginiaudami negalime patirti vidinio gyvenimo.

L.S. Kitas principas, ieškant sau tinkamo žmogaus, yra tai, ar mėgsti to žmogaus draugus, kokia yra kompanija, su kuria jis pasirinko draugauti. Tai, kad galite įeiti į jo draugų kompaniją ir rasti su jais bendrą kalbą, yra labai geras ženklas.

R.S. Tai, kokie yra mūsų draugai, iš tikrųjų parodo mūsų vertybes. Ar jie tik nori visą laiką linksmintis ar bando siekti akademiškumo? Jei esi akademiškas žmogus, eik į tas grupes, kur yra akademikai, jei tau patinka sportas, eik ten, kur sportas, jei tau yra svarbu religija ir šeima, neik į smukles, eik ten, kur rasi tokį žmogų. Tą irgi svarbu turėti omeny. Eik ten, kur tokį rasi. Iš tikrųjų, šiais laikais Bažnyčia pripažįsta internetines pažinčių svetaines. Tai nėra blogas dalykas. Ypač jei ten susirenka žmonės su panašiomis vertybėmis. Nes tikrai, jeigu ieškai, pavyzdžiui, gero kataliko, su kuriuo norėtum susituokti, gali amžiais ieškoti, kol tokį surasi, šiais laikais tai yra sunku. Šeši iš mūsų vaikų yra vedę ir jie norėjo susituokti su rimtais katalikais, tačiau tokių sunku rasti, tad ne visi susituokė su katalikais. Bet tai nereiškia, kad neįmanoma iš to sukurti geros šeimos, tik bus sunkiau. Mes jiems tiesiai šviesiai sakėm: „Jeigu jūs neturėsit tų keturių ramsčių, kaip stalo kojų savo vietoje, jums tada bus sunkiau“. Jie jau žino, kad jiems yra sunkiau, kai kur kliba viena koja, kai kur dvi, mėgsta, myli vienas kitą, bet skiriasi savo vertybėmis.

Dalinotės tuo, kas Jums svarbu santuokoje. O kas padeda, kai tampa sunku?

R.S. Visų pirma aš turiu daug melstis už kiekvieną – už savo vyrą ir už kiekvieną vaiką, bet reikia ir daug disciplinos. Sutvarkyti namų dienotvarkę ir įvesti į ją maldą.

L.S. Atsiduoti vienas kitam ir neleisti, kad vaikai užvaldytų šeimą. Tėvai turi vienas kitam skirti laiko ir dėmesio ir neleisti, kad vaikai baladotųsi į duris devintą valandą vakare.

R.S. Kai mes turėjom keturis vaikus, aš sakiau: „Aš išprotėsiu, aš tiesiog išprotėsiu su tais vaikais, aš tik dirbu, dirbu dieną ir naktį, ir net nenoriu, kad mano vyras dienos pabaigoje mane paliestų“. Mano dvasios tėvas, šventas kunigas, man patarė: „Žinai ką reikia daryti? Tau kas savaitę reikia eiti į pasimatymą su savo vyru“. Aš klausiau: „Ką mes turime daryti per tą pasimatymą? Ar kalbėti apie vaikus?“. Sako: „Jokiu būdu. Kalbėkit vienas apie kitą ir apie gyvenimą, apie jūsų lūkesčius, jūsų idealus, apie tai, kas jums įdomu, apie kultūrą, sportą, ką tik norit, bet būkit kaip pora, likit pora“. Šis kunigas man davė geriausią patarimą gyvenime.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbėjosi Jurgita Salinienė

Netrukus Lietuvoje bus pristatyta Rimos ir Lino Sidrių knyga „Santuokinis dvasingumas: kaip sukurti laimingą šeimą“, kurioje ši pora dalijasi savo "sėkmės istorija". 

 

 

Peržiūrėti viską