Sužadėtuvių kelionė (I)
Šiandien noriu pakalbėti apie sužadėtuves. Kaip nusako pats žodis, sužadėtuvės susijusios su pasitikėjimu, susipažinimu, patikimumu.
Tai susipažinimas su Dievo pašaukimu, nes santuoka visų pirma yra Dievo kvietimo suvokimas. Žinoma, gražus dalykas, kad šiandien jauni žmonės gali rinktis vienas kitą ir susituokti tarpusavio meilės pagrindu. Tačiau būtent šio ryšio laisvė reikalauja sąmoningos apsisprendimo darnos, ne vien paprastos abipusės traukos arba jausmo, kuris yra momentinis, trumpalaikis... Tai reikalauja kelionės.
Kitais žodžiais tariant, sužadėtuvės yra laikas, kai sužadėtiniai yra kviečiami darbuotis meilės bare, atlikti darbą, į kurį įsitraukia abu bendrai ir kuris siekia giliai. Čia jie vienas kitą po truputį pažįsta, tai reiškia, kad vyras "sužino" apie moterį, sužinodamas apie šią moterį, savo sužadėtinę; o moteris "sužino" apie vyrą", sužinodama apie šį vyrą, savo sužadėtinį. Nenuvertinkime šio mokymosi svarbos: tai yra graži užduotis, jos reikaluja pati meilė, nes tai nėra vien tik nerūpestingos laimės ar nuostabaus jausmo dalykas... Biblijoje pasakojama apie visą kūriniją kaip gražų Dievo meilės darbą. Pradžios knygoje sakoma "Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera" (Pr 1, 31). Tik visa užbaigęs, Dievas "ilsėjosi". Iš šio įvaizdžio mes suprantame, kad Dievo meilė, davusi pradžią pasauliui, nebuvo vien imporvizuotas sprendimas. Ne! Tai buvo gražus darbas. Dievo meilė sukūrė konkrečias sąlygas neatšaukiamai, tvirtai ir patvariai sandorai.
Meilės sandora tarp vyro ir moters yra viso gyvenimo sandora, ji negali būti improvizuota, ji nesudaroma vienai dienai. Nėra "ekspres" santuokos. Meilė reikalauja darbo, keliavimo. Meilės sandora tarp vyro ir moters yra toks dalykas, kurio mokomasi ir kuris yra tobulinamas. Išdrįsiu pasakyti, kad tai yra rankomis sumeistraujama sandora. Du gyvenimus padaryti vienu yra beveik stebuklas - laisvės ir tikėjimu atsidavusios širdies stebuklas. Turbūt turėtume dėl to labiau pasistengti, nes mūsų "jausmų koordinatės" truputį nuklydo į šalį. Kas nori gauti viską ir tuoj pat, tas taip pat viską palieka atsiradus pirmam sunkumui (ar pirmai progai). Nėra vilties sulaukti pasitikėjimo ir save dovanojančios ištikimybės, jei vyrauja nuostata vartoti meilę kaip tam tikrą papildą dvasinei ir fizinei gerovei palaikyti. Tai ne meilė!
Sužadėtuvės suteikia valią drauge išlaikyti tai, ko niekuomet negalime nupirkti ar parduoti, išduoti ar apleisti, kad ir kokia būtų viliojanti pagunda. Dievas, kalbėdamas apie sandorą su savo tauta, kartais taip pat remiasi sužadėtuvių sąvoka. Jeremijo knygoje kalbėdamas nuo Jo nutolusiai tautai Jis primena tą laiką, kai tauta buvo Dievo "sužadėtinė": "Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine". (Jer 2,2). Ir Dievas ėjo sužadėtuvių keliu. Jis taip pat davė pažadą. Jį girdėjome šios audiencijos pradžioje ir Ozėjo knygos: "Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Susižadėsiu su tavimi ištikimybe. Tuomet tu žinosi, ka yra Viešpats" (Oz 2, 21 - 22). Viešpats su savo tauta eina ilgą sužadėtuvių kelią. Galiausiai Dievas susituoka su savo tauta Jėzuje Kristuje. Jėzuje Jis susituokia su Bažnyčia. Dievo tauta yra Jėzaus Nuotaka. Tačiau koks ilgas tas kelias!
Šaltinis: Popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezės apie šeimą "MYLĖTI KAIP DIEVAS", išleido Všį Caritas leidykla "Artuma", 2018.
Foto: Sarah Sharp/Unsplash
Peržiūrėti viską