DĖKINGUMAS – VAISTAS, IŠGYDANTIS VIENATVĘ

Buvau įpratusi pasiduoti savigailai ir, rodos, netgi turėjau ypatingą talentą įsivaizduoti, kad visiems kitiems sekasi geriau nei man. Dėkingumo jausmas man atvėrė akis ir širdį. Supratau, kad aš ne viena.

Gyvenime būna akimirkų, kai neturime nė vieno širdžiai artimo žmogaus. Kai kurie žmonės tai patiria tik retkarčiais. Deja, aš esu viena iš tokių, kurie vieniši būna nuolat. Mano vienatvė ilgalaikė.

Vis lauki to vienintelio. Nervingai gaudai žvilgsnius gatvėje ir tikiesi taip galbūt būti paliesta meilės kibirkšiesį. Kramtai lūpas draugės vestuvėse. Lieji ašaras ant pagalvės naktį ir vis klausi savęs: „Kodėl aš viena?!“ Kažkur girdėta?

Kiek pamenu, savęs gailėjimas mano gyvenime atsirasdavo reguliariai. Buvau įpratusi pasiduoti savigailai ir, rodos, netgi turėjau ypatingą talentą įsivaizduoti, kad visiems kitiems sekasi geriau nei man. Iš tiesų tokios mintys man teikdavo pasitenkinimą. Deja, nesuvokiau, kad toks mąstymas – rimta problema.

Savęs gailėjimasis tapo mano įpročiu.

Mano smegenys automatiškai ieškodavo priežasčių savęs gailėti netgi tomis akimirkomis, kai, rodos, galėjau tiesiog mėgautis gyvenimu. Kartą valgydama šokoladą pagalvojau: „Aš tikrai stora.“ Vakarėlio metu įsivaizdavau, kad atrodau blogiausiai iš visų. Dainuodama chore tariau sau: „O siaube, kaip nusidainuoju.“

Bėgant metams (vis dar būnant vienišai) mano galvoje vis zvimbdavo mintys: „Visą gyvenimą būsiu viena“, „Niekada nesutiksiu savo žmogaus“... Pasiekiau žemiausią ribą ir suvokiau esanti duobėje, kurią pati sau visus tuos metus diena po dienos ir iškasiau. Neturėjau jėgų ką nors keisti. Praradau net mažiausią viltį. Manau, patys suprantate, kad tai nebuvo malonu.

Tačiau šiandien neliko nė menkiausio pėdsako, primenančio tą laikotarpį, kai jaučiausi prislėgta. Aš laiminga, nors vis dar vieniša. Klausiate, kas pasikeitė?

Aš nusprendžiau: „Nustosiu savęs gailėti ir būsiu dėkinga.“ Vieną vakarą didžiosiomis raidėmis ant lapo parašiau: „DĖKINGUMAS“ ir sudariau sąrašą dalykų, už kuriuos jaučiuosi dėkinga: už tai, kad turiu kur gyventi, už gaivų orą, už žmonių, kuriuos šiandien sutikau, dėkingumą, už galimybę rinkti avietes savo sode...

Atradau šimtą priežasčių! Kaip tai įmanoma? 63-ioje psalmėje rašoma, kad siela gali būti išdžiūvusi ir ištroškusi. Mano siela turėjo būti visiškai išsekusi, jei jai reikėjo tiek daug dėkingumo.

Jei jaučiatės išsekę, jei brėkštant aušrai į galvą pradeda lįsti mintys, kad visuomet būsite vieniši ir tai liūdina, kelia skausmą ir baimę, sudarykite dalykų, už kuriuos esate dėkingi, sąrašą. Dabar pat. Pakanka sugalvoti penkias priežastis: „Turiu ką apsirengti, galiu naudotis internetu, pusryčiai buvo skanūs, tuoj šv. Kalėdos, o prieš akis – nauja gyvenimo diena.“

Tai tik pavyzdžiai. Verta užrašyti kiekvienam savo priežastis, o tuomet žvilgtelėti į savo jausmus, savęs gailėjimą arba dėkingumą ir pasirinkti, kas jums geriausia.

Aš pasirinkau dėkingumą. Ne visam laikui. Vienai dienai. Šiandien. O gal trejiems metams. Dėkingumas atvėrė man akis ir širdį. Aš suvokiau, jog nesu viena. Aš susitinku su šeima, draugais, pažįstamais, kaimynais, miesto gyventojus, su kuriais prasilenkiu autobuse, parduotuvėse ir dviračių takuose. Supratau, kad aplink mane buvo įdomūs žmonės, kurių nesugebėjau pastebėti anksčiau.

Būtent tapusi dėkinga aš nebebijau būti viena. Dėkingumas apsaugo mane nuo vienišumo jausmo. Dėkingumo jausmas mane pralinksmina. Aš nebelieju ašarų ant pagalvės diena po dienos ir jau nebesu tokia beviltiška. Aš atsikračiau egocentriškos vienišumo iliuzijos ir tvirtai stoviu abiem kojom ant žemės.

Pasaulyje yra daugybė nuostabių žmonių, kurie nori su manimi ir tavimi susitikti, galbūt netrumpam, o galbūt tiesiog išgirsti apie dėkingumą, kad ir jie sugebėtų atmesti savęs gailėjimosi vaidmenį ir išsikapstytų iš juodos skylės.

Pagal Aleteia.org. parengė Marija Keršanskienė

www.bernardinai.lt

 

Peržiūrėti viską