Kada paskutinį kartą kvietei į pasimatymą?

"Gera pradžia - pusė darbo" - dažnai girdime kaip paskatinimą. Ir tame yra tiesos. Tačiau turime nepamiršti, kad vis dėlto tai vis dar "tik" pirmas žingsnis ir negalime sustoti ties juo, jei iš tiesų norime leistis į kelionę Kito link.

Ko iš tiesų ilgimės - tai gyvo susitikimo ir santykio su kitu žmogumi. Kodėl tuomet taip dažnai slepiamės už sustingusios nuotraukos, kelių žodžių ar ilgų sakinių anketoje, bet praleidžiame progą kam nors dovanoti šypseną, apkabinti, leisti išgirsti tavo juoką ar pasakyti gerą žodį, kuris galbūt kaip tik toje situacijoje atkreips kieno nors dėmesį?
Neretai sulaukiu klausimo:"Kiek žmonių dalyvauja stalo žaidimų vakaruose?". Ir mąstau, ar išgirdęs skaičių klausantysis suglums, nes pamanys, kad per daug, bijos neatsiminti visų vardų. Gal pagalvos, kad turės vienu metu bendrauti su daugiau nei penkiais nepažįstamais ir tai verčia jį jaustis nepatogiai. O gal skaičius pasirodys per mažas ir kažkuris sudvejos, kad štai nepavyks pasislėpti "minioje" ir turės susitikti su kieno nors žvilgsniu ir bus lyg ant delno.

Būti savimi. Dalyvauti renginyje, žygyje ar tiesiog susitikime, tai proga ateiti ir tiesiog būti savimi. Neturi apsimesti kažkuo kitu nei esi. Neprivalai "įvykdyti" programos ar pateisinti kieno nors lūkesčių. Pavyzdžiui, stalo žaidimai vienam gali būti labai įdomi ir įtraukianti veikla,  kitam gal teks labiau pasukti galvą ar paprašyti dar kartą priminti taisykles. Bet ir per tai gali geriau pažinti save ar išmokti kažko naujo. Gali tiesiog būti nuoširdus.
Jei žaidžiame komandomis po du, ar gali panaudoti šį laiką ieškoti bendro sprendimo su savo porininku? O gal pastebėsi, kaip bendrauja komandos tarpusavyje ir atsiminsi pažįstamą situaciją darbe, šeimoje ar kitoje tau įprastoje aplinkoje? Kartais nustebsi, kad bet kuris renginys, kur ateinama dalyvauti, o ne tik būti žiūrovu, pirmiausiai yra proga sutikti kitą, atrasti panašių patirčių, bendrų temų, dalintis savo istorijomis.

Leisk sau būti taip, kaip tuo metu jautiesi. Kasdienybėje nutinka visko. Kartais darbe praūžia įtempta diena, gatvėje kažkas užlindo priešais ar pamiršai skėtį autobuse. Suprantama, kad ne visada pavyksta vos peržengus slenkstį, palikti visas mintis ir emocijas už durų. Tačiau net ir tada, kai aktyviai dalyvauti nesinori ar siūloma veikla nepatinka, gali tiesiog BŪTI kartu ir prisijungti tada, kai būsi pasiruošęs ar susidomėjęs tuo, kas kitus dalyvius suburia draugėn. Nėra blogai ar netinkama ateiti ir tiesiog kartu išgerti puodelį arbatos, pabendrauti su šalia sėdinčiu ar stebėti, kaip vystosi naujo žaidimo eiga. 
Kada paskutinį kartą girdėjai plojimus, kam nors laimėjus žaidimą? Kada pats padrąsinai kitą šypsena ar pasisiūlei surasti sprendimą tam, kuriam iškrito nepalankios kortelės? Kad būtum viso to dalimi, net neprivalai pats žaisti.
Kviesdama į žygį, gaunu panašių pasiteiravimų:"Kas dalyvaus žygyje? Ką veiksime?" Ir mano atsakymas paprastai būna panašus - "Eisime". O kas nutiks kelyje - tai dovana, kurią galime išpakuoti kiekvienas. Kartu tai ir dovana, kurią galime įteikti kitam, skirdami savo dėmesį, dalindamiesi savo pasakojimu ar trumpu anekdotu, padovanodami juoką. 

Gyvas susitikimas yra bendravimas su daug daugiau elementų, kurie praturtina mūsų būtį. Galiu parašyti laišką ar trumpą žinutę kažkam, bet ar išgirsiu jos ar jo juoką, pamatysiu šypseną? Ar pastebėsiu akyse nuostabą, kuri paskatintų pasakoti savo pasakojimą toliau?

Kartais žmonės sako:"Kam man dalyvauti renginiuose, jei ieškau tik vieno žmogaus? Noriu eiti tik į pasimatymus." O aš klausiu:"Į kiek pasimatymų per pastarąjį pusmetį pakvietei ką nors nueiti?" Ar tarp tų 20 panašaus amžiaus ir intereso žmonių, kuriuos gal radai paieškoje tarp anketų, išsirinkai vieną ar du, kam nedvejodamas parašei žinutę su kvietimu susitikti? O ar žengdamas žingsnį į priekį ir priimdamas kvietimą dalyvauti renginyje iš tiesų tik sugaiši laiką? Juk ten gal kaip tik turėsi daugiau galimybių sutikti tuos penkis visai įdomius žmones, kurių vienam jau drąsiau norėsi parašyti ar užkalbinti iškart?
Be to, juk ir po kiekvieno renginio ar susitikimo gali pasiteirauti, ar kas nors eis ta pačia kryptimi, o gal kas norėtų dar pasivaikščioti ar kur nors išgerti puodelį arbatos. Ir tik pagalvok! Net nereiks derinti laiko ar ieškoti patogiausios vietos susitikti, nes galbūt būsimas tavo žmogus ką tik su tavimi išėjo pro tas pačias duris, o jūs jau turite apie ką pratęsti pokalbį.

Kartą perskaičiau nežinomo autoriaus žodžius apie draugystę, kuriais norėčiau pasidalinti. O jis rašė:"Gražiausi draugystės momentai yra tie, kai kitas tau padeda tapti savimi, augti, peržengti tavo trūkumus, ribas. Krikščioniška draugystė turi Kristaus savybes. Kristus myli visus, tad krikščioniška draugystė – atvira visiems. Tai nėra draugystė, kuri uždarytų mus siaurame rate. Kuo stipresnė draugystė tarp mūsų, tuo labiau esame kviečiami ją nešti kitiems, pasitarnauti kitiems."

Tad kviečiu kiekvieną padėti vieni kitiems per bendravimą ir kuriamą draugystę vis labiau atrasti save, augti, siekti to, kas įkvepia ir padeda kurti santykius su šalia esančiais ar tais, kurių vis dar ieškome.

Margarita

Peržiūrėti viską