Dievo valia ir mano sprendimai: ar tikrai esu laisvas rinktis? (II)
Kun. Bernardas Verbickas OP
Dievo valia – tai meilė man, kviečianti komunijai
Tačiau net ir vadovaudamiesi visa dvasine išmintimi neišvengsime situacijų, kai pasirinkimą teks atlikti „tamsoje“. Mes išties laisvi ir, kaip jau sakėme, negalime rasti iš anksto paruošto veiksmų plano, todėl sprendžiame ir renkamės patys. Tačiau turime kryptį, logiką, principą, kuris yra Dievo ir mūsų meilė, todėl atliekamas pasirinkimas turi mus dar labiau vesti į komuniją (bendrystę) su Dievu.
Dievo valią vertėtų palyginti su tėvų meile savo vaikams. Mylintys tėvai norės, kad jų vaikas maksimaliai taptų pačiu savimi, kad gyvenime jis atsiskleistų ir išreikštų tai, ką savyje turi geriausio. Pavyzdžiui, jeigu tėvai nori, kad jų vaikas taptų kunigu, tai yra tik jų svajonė, kurios iš meilės vaikui jie niekada jam neprimes. Tėvų svajonės negali slopinti vaiko kūrybinės iniciatyvos, tačiau, žinoma, mylėdami savo vaiką jie mato jo savybes bei gabumus ir gali juos žadinti bei skatinti, kad vaikas to nepražiopsotų.
Taip ir žmogus, ieškantis Dievo valios, gali abejoti, vertinti, tirti savo pašaukimą, tačiau negali rasti savyje jokios įdėtos Dievo programos, tik jo meilę itin švelniai ir kreipiančiai besireiškiančią per gyvenimo istoriją, troškimus, talentus ir t. t. Šioje šviesoje atrandame, kad paklusnumas Dievo valiai nėra kaip pavedimų vykdymas, tai vidinis suartėjimas su tuo, kurio valios ieškoma. Šis suartėjimas nėra šaltas išorinis jo valios atpažinimo veiksmas, tačiau įjungia savyje jausmus, troškimus ir mintis. Mūsų valia ir Dievo valia turi susivienyti. Tai ieškančio žmogaus vidinė harmonija su valia ir išmintimi To, kurio valios ieškoma. Galiausiai tampa aišku, kad tikslas juk nėra pats paklusnumas Dievo valiai, bet per ją – sūniškas ir dukteriškas gyvenimas. Kaip sako šv. Ignacas, meilė – tai abipusė bendrystė, komunija tarp mylinčio ir mylimojo.
Jeigu Dievo valia – tai Jo meilė man, kodėl vis tiek kalbame apie Dievo valią?
Trumpai tariant, žodis „valia“ mums tartum kokybiškai papildo tai, kas yra meilė, pagal Šventąjį Raštą. Žmogus riboja Dievą savo žmogiškais vaizdiniais. Meilė mums dažnai siejasi su jausminiu ir emociniu prieraišumu ir ne visada arba nebūtinai išreiškia pastangas ir valingus veiksmus. Dėl emocinių sužeidimų kartais meilę matome kaip pataikavimą sau ir perdėm ją susiejame su gera savijauta. Tai atsiliepia ir mūsų santykiui su Dievu. Būna, kad ieškome ne Dievo, o geros savijautos, kurią patiriame mėgaudamiesi savimi, savo gerumu, pavyzdine socialine atsakomybe, nepriekaištingu religingumu, sugebėjimu patikti kitiems žmonėms ir t. t. Tokios paguodos yra tik iliuzija, nes išsikasėme kiauras vandens talpyklas, nelaikančias vandens (plg. Jer 2, 13) ir iš tikrųjų esame tik savo jausmingumo vergai, stokojantys Dievo vaikų laisvės. Apie tai puikiai paaiškina šv. Pranciškus Salezas. Dvasinis nerimas, pasak jo, gali būti mylinčio Dievo leistas tam, kad sutramdytų mūsų susitelkimą į save pačius ir šalintų iš mūsų širdies priklausomybę nuo jausminių bei emocinių paguodų, kuriomis siekiame nusiraminti. Iš tikrųjų tokiu atveju ne pats meilės ryšys, bet iš jo gaunamas malonumas mus domina. Kai malonumo nebelieka, tada, nors ir per nerimą, bet artėjame prie Dievo ne dėl malonumo, bet dėl Jo paties. Taip yra apvalomos mūsų intencijos ir gryninama mūsų meilė Dievui.
Laisvai rizikuodamas save dovanoju
Bet kuris daromas pasirinkimas dėl gyvenimo kelio yra laisva mūsų pačių iniciatyva patikėti, kad esu Dievo mylimas, kad Jis dovanojo man gyvenimą, progas, kitus žmones ir mano savitumus tam, kad būčiau laimingas per visas dovanas atrasdamas patį Dievą. Ši mūsų iniciatyva nereiškia, kad neturime klausti maldoje, kam esame kviečiami. Mums būtina nuolat melsti Dievo malonės ir proto šviesos. Tačiau negalime iš anksto numatyti, kas laukia. Pašaukimas mūsų gyvenime atsiskleidžia kaip nuolatinė slėpininga sąveika tarp sunkiai suprantamo Dievo rūpestingumo ir būtinybės mums patiems parodyti iniciatyvą bei likti ištikimiems padarytiems sprendimams.
Niekas neturi kažkokios specialios pašaukimo malonės, kuri pašalintų nesaugumo jausmą ir rizikos pojūtį. (Nors būna, kad darydami pasirinkimą žmonės turi labai stiprią nuojautą. Tai suteikia veržlumo, tačiau neteikia jokių garantijų dėl ateities) Tikrumą dėl savo pasirinkimo ir palaikančią malonę gaunu proporcingai tiek, kiek imu tuo pasirinkimu gyventi. „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Tiktai davęs savo gyvenimą ir ėmęs gyventi įsipareigojimu žmogus atras, kokios malonės tame kelyje jam yra teikiamos. Tai rizika. Kaip ir Biblijos pašauktųjų gyvenimo istorijose, Abraomo, Mozės, Eliziejaus, Jonos, apaštalų – daugelio jų pašaukimų istorijos yra akistata su nežinomybe ir rizika, su būtinybe pasitikėti Dievu. Jų pasirinkimai buvo apgaubti tamsos, Dievas veda keliu, kurio maršrutas mums nežinomas. Tai tartum šuolis į vandenį, niekaip nepanašus į kontrakto su Dievu pasirašymą, kurio visi punktai būtų numatyti. Pašaukimas – tai sutikti prarasti savo gyvenimą. Be abejonės, viską apsvarstę mes priimame protingiausią pasirinkimą. Maldingas svarstymas, viso ko įvertinimas, mėginimas numatyti, ženklų ieškojimas – visa tai daro mus atidžius Dievo įkvėpimams. Tačiau tai niekada nepanaikins rizikos pojūčio, būtinybės atsiduoti ir pasitikėti. Ši rizika gali būti kankinanti ar net kelianti nerimą. Tačiau būtent noras ir gebėjimas prisiimti tokią riziką yra ženklas, rodantis, kad esame pasiruošę pradėti savo pašaukimo kelionę. Taigi, mano laisvė visada reiškia tam tikrą riziką, kurios prisiėmimas brandina tikėjime.
Šaltinis: 8diena.lt
Peržiūrėti viską