Meilės įsipareigojimas – kito, o ne savo paties laimė

Laimės durys atsidaro, deja, ne į vidų, – tuomet jas būtų galima atidaryti smarkiu spaudimu, – o iš vidaus, ir todėl nieko nepadarysi! Sorenas Kierkegaardas

Viena labiausiai paplitusių vedybinių klaidų – tuoktis tam, kad taptum laimingas. Juliánas Maríasas meilę pavadino „neįmanomu būtinumu“. Visi jaučiame poreikį būti laimingi bet šiame gyvenime to nepasiekiame. Galbūt Šv. Augustinas buvo teisus, ir mūsų širdys ras ramybę tik tada, kai pasieks Dievą (Viešpatie, tu sukūrei mus Sau, ir mūsų širdys nurims tik tada, kai ilsėsis Tavyje“). Šį klausimą aptarsime ir žemiškuoju lygmeniu.

Man visai patinka Tomo Melendo požiūris: vienintelis būdas tapti laimingam, tai daryti laimingus kitus, palikti savąjį „aš“ kabutėse. Be to, vaikydamiesi vien savo laimės, gauname tik nusivylimą ir depresiją. Pasak jo, laimė – tai lyg nemigo naktis: kuo labiau stengiamės užmigti, tuo labiau nuo mūsų tolsta miegas. Specialistai teigia, kad tokiu atveju reikia šiek tiek paskaityti – tikėtina, kad taip jo sulauksime greičiau.

Kokią išvadą galime padaryti? Žmogus tuokiasi ne tam, kad taptų laimingas, o tam, kada padarytų laimingą kitą, juk meilės įsipareigojimas – kito, o ne savo paties laimė. Niekam ne paslaptis, kad siekdami vien savo pačių laimės mylime ne kitą, o save, nors, žinoma, tai suprantama. Meilė kitiems reikalauja pastangų. Bet už tas pastangas apdovanojama su kaupu: užmiršdami savo pačių laimę, būtent ją ir pasiekiame. Ar tai žmogiškosios prigimties paradoksas? Kol kas – tik pasitvirtinusi patirtis.

Nereikia būti labai protingam, kad suprastum: jei mano artimieji bus laimingi (nes aš pasirūpinsiu,kad jie būtų laimingi), jei gyvensiu laimingoje aplinkoje, tai ir pats būsiu laimingas. Ypač, jei tie,su kuriais gyvenu, tą supranta taip pat gerai kaip ir aš. Vis dėlto Cardona teigia, kad „kitam reikia linkėti gera ne todėl, kad pats taptum laimingas. Laimė turi būti rezultatas, o ne tikslas“.

Jau kurį laiką vienas mano draugas ėmė reikalauti visuomenės atmestos teisės – teisės neturėti teisių. „Kaip gera gyventi neturint teisių, – sakydavo jis. – Kai žmogus nusprendžia neturėti teisių, visas gyvenimas jam lyg dovana.“ Kai jis mirs, atskleisiu jo vardą, gal jam bus skirta garbinga vieta.

Iš esmės jis teisus. Galima tai išbandyti, tik ne taip drastiškai.

Vienas būdų – mylėti ją (arba jį) taip, kaip ji nori būti mylima. Tai nėra lengva. Reikia bent šiek tiek išmanyti moters (arba vyro) psichologiją, atidžiai stebėti pomėgius, polinkius, baimes ir silpnybes. Pavyzdžiui, dažnai klystame dovanodami tai, ko patys norėtume. Juk norėti turime ne mes, o žmogus, kuriam dovanosime. Kita klaida – daryti tai, ką norėtume, kad darytų mums. Posakio „elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi“ nereikia suprasti pažodžiui. Juo norima pasakyti, kad kitam reikia duoti ne mažiau nei sau, o dar daugiau, geriau ir svarbiausia – kitaip, kaip patinka tam kitam žmogui. Jei padovanosi žmonai elektroninę užrašų knygutę, kuri tau taip patinka, o ji norės odinės rankinės, turėsi bėdų.

Kitas būdas – nekliudyti sutuoktiniui bandyti padaryti mus laimingus. Neseniai kalbėjausi su vienu pažįstamu:

– Žmona man spendžia spąstus.

– Neperdėk, drauguži.

– Tikrai. Jau dvi dienas pyksta, o aš niekaip nesuprantu, kodėl. Klausiu, bet ji sako, kad turėčiau žinoti. O aš tikrai nežinau! Kad ir kaip stengčiausi, nepajėgiu suprasti...

Žinoma, ji turbūt mano: „Net neketinu jam sakyti, jis kvailys, nieko nesupranta, jau seniai turėtų mane pažinoti, negaliu to pateisinti.“

O aš sakau: „Moterie, pasakyk jam. Jis nori padaryti tave laimingą, tik nežino, kaip! pasakyk, juk nesunku.“

Santuokoje daugybę dalykų laikome giliai užslėpę. Bet juk taip nesunku juos atskleisti! „Klausyk, man nepatinka, kai vadini mane „brangute“. „Norėčiau, kad kalbėtum tiesiai šviesiai, o ne užuominomis.“„Anądien mane įžeidė tavo žodžiai,kuriuos pasakei prie draugų.“ „Kai mylimės, man nepatinka, kad tu...“ „Ar grįžęs namo galėtum mane pabučiuoti?“

Pradėti galėtumėte kuo nuolankiau, maždaug taip: „Myliu tave ir noriu tave mylėti, bet kartais tikrai nežinau, kaip... O kartais pamirštu; bet jei man padėsi ir kantriai priminsi, kas tau patinka ir ko iš manęs tikiesi, esu tikras, kad sugebėsiu padaryti tave laimingą. Aš pažadu nebūti pasipūtęs ir geranoriškai priimti tavo siūlymus bei komentarus.“

Tai neatrodo sudėtinga. Bet pripažinkim, kad reikia šiek tiek pasirengimo ir... meilės (kaip visada!).

 

Ištrauka iš Javier Vidal-Quadras knygos "Visada Tave mylėsiu". Knygą išleido Katalikų pasaulio leidiniai, 2015.

Peržiūrėti viską