VISAIP VAISINGA MEILĖ

Ar tik sutuoktiniai gali išgyventi vaisingumą? O kaip kiti – netekėjusios, nevedę, kunigai, vienuoliai ar poros, nesusilaukiančios vaikų? Koks yra jų vaisingumas? Štai keletas liudijimų ir pasidalijimų iš pirmų lūpų.

Kunigo ir vienuolio vaisingumas

Jėzuito tėvo Aldono GUDAIČIO klausiame, kaip jo, kunigo ir vienuolio, meilė tampa vaisinga? Ar jam tenka paragauti vaisingumo džiaugsmo ir nevaisingumo kartėlio?

Mūsų buvęs generolas tėvas Adolfo Nicolás, kalbėdamas apie evangelizavimą, sakydavo, jog kai misionierius eina į tautą ar į šeimą, kur nori paskelbti Jėzų, savo darbą Jėzus ten jau būna atlikęs, seniai pasidarbavęs. O misionierius ateina tik bendradarbiauti su Dievu. Manyčiau, kad kunigo ar vienuolio vaisingumas panašus. Ar sakau pamokslą, ar teikiu sakramentus, ar tarnauju dvasios tėvu-palydėtoju, ar vedu rekolekcijas – Dievas jau veikia tenai, o aš tik bandau Jį išgirsti. Įsiklausau į Dievą, kalbantį maldoje ar Dievo žodyje, susitinku su žmonėmis (dažnai minčių pamokslui man įkvepia koks nors pasaulietis), ir iš to kažkas gimsta – pamokslas, patarimas dvasiniame palydėjime arba išklausymas. Taip išgyvenu tikėjimą, kurį aš kaip kunigas skelbiu bendradarbiaudamas. Vaisingumas dvasine prasme man yra tai, kad negaliu vienas skelbti savo išminties iš savo bokšto, bet tik bendradarbiaudamas su Dievu ir su pasauliečiais. Arba, atvirkščiai, tampu jų bendradarbis, ir taip kas nors gimsta.

Aišku, lengviau kalbėti apie tas patirtis, kai patiri vaisingumą. Taip būna, pvz., rekolekcijų pabaigoje pasidalijimų metu. Žmonės kalba tikrus dalykus, kuriuos jie iš tiesų patyrė tyloje arba Mišiose (nors gali būti, kad pats jose buvau pavargęs ir aukojau tik dėl to, jog reikia, o žmonės tuomet išgyveno kažką ypatingo). Matyti tą vaisingumą yra tikras džiaugsmas, ir vakare jautiesi maloniai nuvargęs, nes buvo vaisiai.

Tikrai išgyvenu ir nevaisingumo momentų. Galvoju, kažką padarysiu, bet tavęs ten nereikia. Tokią akimirką grįžti į namus ir matai, kad tą vakarą, kai nori kažką aplankyti, niekam tavęs nereikia. Tokį nevaisingumą pavadinčiau Dievo paguoda, nes suprantu, kad tą vakarą tik Dievui manęs reikėjo. Tad šis nevaisingumas vis tiek pasibaigia paguoda pas Jėzų, nes Jis nesako: „Tu šiandien nevaisingas, tai ir mes nedraugausim.“ Tada suprantu, ką Jėzui reiškė, kai Jis norėjo surinkti Jeruzalę ir nepavyko. Jėzus tada eina melstis Tėvui. Yra tų nevaisingumo momentų, nusiminimo, vienišumo, bet, kita vertus, tokiais atvejais pajunti, ką reiškia Teresės Avilietės „vieno Dievo gana“. Tikėjimo kelionei tai yra labai gerai.

Matau, kad šiais laikais skirtingi pašaukimai susipina. Vedusieji vyrai gali tapti nuolatiniais diakonais; per Krikštą visi mes esame karališkosios kunigystės dalininkai; arba, pvz., pažįstu susituokti ketinančią porą, kuri svarsto apie misiją važiuoti į provinciją, kur yra mažiau tikėjimo, ir ten atgaivinti šeimas. Pašaukimai skirtingi, bet jie susipina, o visus jungia Dievas, norintis veikti per visus pašaukimus.

Kartų vaisingumas

BEATA ir LINAS, augindami du savo vaikus, nusprendė dar du įsivaikinti. Kaip jie patys sako, taip išsiskleidė net kelių šeimų – Beatos tėvų, Lino artimųjų ir jų pačių meilės vaisingumas, o gyvenimas tapo pilnatviškesnis.

Beata: Negalėčiau atsakyti, ar pirmas įvaikintas vaikas atsirado iš mudviejų su vyru meilės vaisingumo. Nuo mažų dienų stebėjausi, kodėl suaugusieji nepasiima auginti paliktų vaikų, nes mama pasakodavo, kaip blogai vaikams globos namuose. Girdėjau ne vieną panašią istoriją, kad ligoninėje guli vaikas iš vaikų namų ir bėga prie kiekvienos moters klausdamas: „Ar tu mano mama?“ Nesupratau, kodėl nė viena nenori būti jo mama, ir žinojau – aš tikrai paimsiu tokį vaiką. Ištekėjusi apie tai negalvojau. Kai gimė dvi mūsų dukros ir jas auginau namie, atrodė, turiu laiko ir galimybių auginti dar vieną vaiką, šį kartą įvaikintą. Gal taip mano tėvų meilės vaisingumas išsiskleidė mūsų šeimoje?

Šiuo metu ruošiamės įsivaikinti dar vieną vaiką, nes, atrodo, tikrai galime jam pasiūlyti mūsų šeimos draugiškumą, susitelkimą. Keliaudami ir patirdami įspūdžių, mudu su vyru ir vaikais dažnai kalbamės: „Kai turėsime vaiką, galėsime jį čia atsivežti ir viską jam parodyti.“ Vaikai svarsto, ko galėtų jį išmokyti, prie kokios muzikos pratins. Gal tai mudviejų su vyru meilės vaisiai ir, atrodo, jos užteks dar vienam.

Linas: Atrodė, kad įsivaikinimas buvo gana spontaniškas žingsnis. Kai žmona paklausė, ką apie tai manau, iš karto atsakiau: „Taip, aš už.“ Vėliau kartais savęs vis paklausdavau: ar tikrai aš už? Bet į šį klausimą visada atsakydavau taip. Dabar gi manau, kad tai nebuvo spontaniškas žingsnis, nes nuo vaikystės pagalvodavau, kaip būtų šaunu įsivaikinti (gal tai susiję ir su tuo, kad mano giminėje buvo įvaikinusių ar globojančių vaikus).

Žinoma, neįsivaizdavau, kas laukia ir kokie sužeisti yra paliktieji vaikai. Viskas atrodė gana romantiškai – mes pasiimame vaiką, jis bus laimingas, mes būsime laimingi, ir viskas bus gražu. Tačiau buvo ne taip paprasta, o kartais net beviltiška. Taip Dievas davė man progą mokytis, domėtis, tobulintis.

Abu su žmona vienbalsiai sutarėme, kad norime turėti daugiau vaikų ir kodėl gi mums neįsivaikinti, nes jau turėjome du biologinius savo vaikus. Visada maniau, kad norėčiau daugiau nei vieno vaiko, tuomet, atrodė, gyvenimas tikrai bus pilnatviškenis, gyvesnis. Tada esi priverstas judėti, bendrauti, padėti, išmokti. Daug žmonių tau yra svarbūs ir tu daug kam svarbus. Man buvo svarbu ir džiugu, kad mūsų dukros džiugiai priėmė kitą vaiką. Buvo linksma, kai dukra, grįžusi iš stovyklos, pasakojo visiems sakiusi, kad jiedu su broliu – dvyniai (mat išties vienmečiai): „Negi visiems pasakosiu, kad jis įvaikintas?“ O kai vaikų paklausėme, kas būtų, jei dar vieną įsivaikintume, jie labai nudžiugo ir vis klausinėjo: „Kada? Kada?! Ar greitai gausim vaiką?“ Tai girdėjau kaip patvirtinimą, jog mano gyvenimas šeimoje laimingas ir visavertis.

Nesusituokusių vaisingumas

59 metų netekėjusios VIOLETOS paprašėme pasidalinti apie nesusituokusių žmonių išgyvenamą vaisingumą bei tėvystę ar motinystę.

Išgirdus žodį „vaisingumas“ iškart atskamba kitas žodis – „motina“. Būti motina reiškia išnešioti ir pagimdyti naują žmogų. Taigi motina vadiname tą moterį, kuri teikia gyvenimą – fizinį ir dvasinį. Kažkada, galima sakyti, vėlyvoje jaunystėje, labai apsidžiaugiau suvokusi, kad nors biologinis moters vaisingumas apribotas amžiaus, bet dvasinis – ne. Netgi atvirkščiai, sulaukus garbingo amžiaus ateina ir dvasinė branda. Apie dvasinę motinystę yra prirašyta nemažai knygų. Nesiplėtodama noriu pasakyti, kad vaisingumas man pirmiausia reiškia būti dosniai tiems, kurie ieško gyvenimo prasmės; antra, būti jautresnei kančios ir skausmo prislėgtiems, pavargusiems ir sutrikusiems, kurių mano aplinkoje netrūksta; trečia, būti atviresneikito poreikiams. Kasdienybėje vaisingumas reiškiasi per susitikimą su vaisingumo šaltiniu – Jėzumi, kuris atėjo, kad turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume (plg.Jn 10). Žodžiu, esu vaisinga, kai galiu pažadinti kitą žmogų gyvenimui. Konkrečiai tą padaryti yra tūkstančiai būdų. Anonimiškumas būtinas mano palydimųjų – pažadintų gyvenimui atžvilgiu, todėl jokių konkrečių pavyzdėlių nepateiksiu.

Pagaliau ateina metas, kai mylėti tampa svarbiau už norą būti mylimai. Deja, kaip ir biologiniame, taip ir dvasiniame moters gyvenime būna vaisingų ir nevaisingų dienų. Bet prigimtinis tikslas yra tas pats – tapti motina.

Mano „užklasinė veikla“ tokia plati ir įvairi, kad nežinau, ką turėčiau konkrečiai įvardyti. Nebent tik pridurti, kad mano vaisingumą skatina buvimas Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenėje.

Našlės vaisingumas

Prieš penkerius metus AUŠRA neteko vyro. Ji pasakoja, kaip susitaikė su našlyste, kaip vyro mirtyje ir po mirties išgyvena meilę ir vaisingumą.

Myliu gyvenimą. Mane pripildo bendravimas, mažuose dalykuose atrandu prasmę, nors kartais aplanko ir beprasmybė, tada liūdžiu, verkiu. Nelengva, nes iš tiesų tenka stotis ant naujų bėgių, reikia vėl atrasti save, savo norus, poreikius. Į kiną nueinu, laisviau atsiliepiu į artimesnių ir tolimesnių draugų pagalbos prašymus. Keičiasi ir draugai. Dabar tai daugiau vieniši žmonės.

Tik Dievo ir maldos padedama randu atsakymus į klausimą „kodėl“. Suprantu, kad kitaip nebus, tad ir pykstu, ir liūdžiu, ir pasirinkimo neturiu. Suvokiu, kad toks yra Dievo planas. Po truputį ateina ramybė, nes šioje situacijoje nieko negaliu pakeisti. Kartais apima didžiausias ilgesys, nes mano vyras buvo ir mano širdies draugas – pirmiausia su juo viskuo pasidalydavau. Man labai padeda prisiminimai. Labai daug meilės ir tikėjimo gavau per laidotuves, tai ilgam užpildė mano vidų.

Kaip dabar išgyvenu meilę? Tėvams reikia meilės, vaikams, anūkams reikia meilės; darbą priimu kaip tarnystę. Kartais kyla klausimas – gal man reikia bendruomenės?

Šios istorijos tik patvirtina Jėzaus žodžius: „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16). Dievas visus mus kuria vaisingus, dovanojančius kitiems fizinį ir / ar dvasinį gyvenimą, meilę, rūpestį, žodį, tarnystę. Tačiau ir mes patys renkamės – ar nešti vaisius, ar būti nevaisingais.

Katalikiškas mėnraštis šeimai "Artuma",
www.artuma.lt 

Peržiūrėti viską