Dieve, prašau, duok ženklą!

Ji: Ar įsivaizduoji tą jausmą, kai grįžti iš n-tojo pasimatymo ir supranti, kad nieko su šiuo žmogumi neišeitų? Tada į galvą pradeda lįsti mintys: “kokia išranki”, “nežinau, ko noriu”, “o gal duoti žmogui šansą?”. Iš to beviltiškumo atsisėdau prie kompiuterio ir vėl atsidariau kitoLink.lt. Parašiau keliems neaktyviems nariams, kurie iš anketos pasirodė įdomūs, laimingi. Turėjau perlipti per save, nes nebūdavau linkusi pirma rašyti. Na, žinoma, turbūt būtų naivu tikėtis, kad neaktyvus narys paims ir aktyvuos anketą norėdamas atrašyti į paprastą merginos pasisveikinimą ir tiek. Naivumas truko keletą mėnesių iki kol vienas iš jų atsakė. Po pusės metų! Per pusę metų, kiek daug dalykų gali pasikeisti, įvykti. Taip ir įvyko. Mano anketa buvo nebeaktyvi.

Na, o dabar apie viską iš pradžių. Po tų išsiųstų žinučių praėjus maždaug pusmečiui išgyvenau stiprią vienatvę, nusivylimą trumpalaikiu susitikinėjimu, kuris teikė daug vilčių. Tiesiog, troškau mylėti ir būti mylima. Ir žinojau, kad tokia meilė veda į šeimą. Nors buvau visiškai atvira betkokiam Dievo planui. Buvau laiminga ir norėjosi ta laime dalintis, neieškojau kito žmogaus, kad jis mane paverstų laimingu žmogumi. Tačiau vienatvė įnešdavo daug liūdesio. Dėl to kilo mintis registruotis į kitą pasaulietišką svetainę. Pamaniau, ten bus daugiau šansų... Tą dieną, kai kilo mintis, iki mano gimtadienio buvo likus daugiau nei savaitė. Maldos metu pasidalinau šia idėja su Dievu ir tarsi susitariau su Juo. “Dieve, noriu, kad laimintum šį mano planuojamą žingsnį, o jeigu nori, kad būtų kitaip - duok ženklą”. Meldžiausi rožinį 9 dienas iš eilės už šį apsisprendimą ir, žinoma, savo būsimą vyrą.

Paskutinę novenos maldos dieną gaunu pranešimą į el.paštą, kad kitoLink.lt yra man palikta žinutė, mintyse pagalvojau: "Na tikrai netęsiu narystės. Ir mintys sukosi apie gimtadienio šventę vakare. Tad toks perspėjimas pasimiršo. Gimtadienio metu visi linkėjo.. spėkite ko? Meilės, vyro, bla bla bla... žinot, kartais tokie linkėjimai kaip druska ant žaizdos, bet suvoki, kad visgi jie nuoširdūs. Na ir gimtadienio šventei pasibaigus, likus vienai, užplūdo liūdesys ir prasidėjo pokalbis su Dievu. “Dieve, kada man atsiųsi tikrą dovaną, tu juk žinai, ko trokštu, žinai, kokia dovana man būtų pati geriausia...”

Jis: O man buvo eilinė diena, kaip dabar pamenu – ketvirtadienis. Grįžau po darbo namo, sėdžiu ant sofos, už lango kaip visuomet įprasti ausiai garsai – važiuojantys automobiliai, per televizorių rodoma kažkokia laida, o aš vakarieniauju. Staiga kilo mintis užsiregistruoti į kitoLink.lt, o jei dar tiksliau – pratęsti narystę. Ech, veju lauk tas mintis, gi jau buvau užsiregistravęs ir nieko nesigavo, bet ta mintis toliau manyje nerimsta, ragina užsiregistruoti ir nepagailėjęs anketos pratęsimo mokesčio, nusprendžiu surizikuoti. Pirmas žingnis ir buvo patikrinti žinutę, kuri buvo parašyta tuo metu, kai mano anketa nebebuvo aktyvi. Ir štai, Jos žinutė, tiesiog paprasta, bet tuo pačiu ir ypatinga. Na ką gi, juk galiu dabar jau ir atsakyti, ir paklausti kaip sekasi.

Ji: Kitą rytą prisimenu apie gautą kitoLink pranešimą. Prieš užeinant patikrinti, kas ką parašė iš įpročio užsuku dar į el.paštą ir ten randu dar vieną kitoLink.lt laišką – gimtadienio sveikinimą ir narystės nemokamą pratęsimą dovanų. Koks sutapimas. Puiki proga pažiūrėti, kas ištiesų man parašė ir po pusės metų vėl apsilankyti šioje svetainėje. Skaitau: “...užtrukau atrašyti”. Vov! Na išties užtruko atrašyti, pusė metų! Ir tada ateina suvokimas. Ženklas! Aš Dievo juk prašiau duoti ženklą ar registruotis į kitą pasaulietišką svetainę ar ne. Man tai buvo tikrų tikriausias Dievo veikimas.

Taip ir prasidėjo susirašinėjimas trukęs dvi savaitęs su beveik lenktyniavimu, kieno atsakymas ilgesnis, kiek word lapų šį kartą prireikė atsakymui. Buvo labai smagu ir įdomu susirašinėti. Atradom daug bendra, nustebom, kad tiek daug kur esam dalyvavę, bet niekada taip ir nesusikirto keliai. Net atradom nuotraukų iš bendros veiklos, kurioje esame kartu ir sėdime netoli vienas kito. Turbūt Dievas ruošė vienas kito sutikimui, augino. Na, ir po dviejų savaičių susitikom.

Pasimatymas praėjo šauniai, turėjom gerą laiką, ilgus pokalbius. Grįžau namo ir supratau, kad buvau visai kitokį jį nusipiešusi mintyse iš susirašinėjimų. Atrodo lyg kažko trūko... Sulaukusi vakare žinutės gan taip paprastai atrašiau, daug vilčių nedėdama, nes jaučiausi pasimetusi, rodos, nepateisino mano įsivaizdavimo.

Jis: Na, o mano patirtis čia šiek tiek kitokia pasirodė. Kaip žmona jau ir minėjo, susirašinėjome gan intensyviai, kasdien ir po ilgą žinutę, kas vėliau atrodė jau ir kaip laiškas. Laukdavau tų žinučių ir nuolat atnaujindavau kitolink gautų laiškų dėžutę, kad tik kuo greičiau gaučiau atsakymą. O kai gaudavau atsakymą, tai lyg ypatingai akimirkai pasiruošdavau skaityti, kartais su kava, kartais mėgstamoje vietoje, nes juk geri dalykai turi būti geri, o jei dar ir geroje vietoje. Taigi, po dviejų savaičių intensyvaus susirašinėjimo mes susitikome. Įsivaizdavau šiek tiek kitokią ją, pasirodė žemesnė negu nuotraukose, balsas svetimas ausiai, lyg negirdėtas būtų, bet pirmo pasimatymo metu paliko nemažą įspūdį, smagiai bendravome, pažinome vienas kitą realiai ir dar labiau, nei per žinutes. Kadangi pasimatymas vyko Vilniuje, o pats buvau iš Kauno, važiuodamas atgal į Kauną svarsčiau: keista, bet jaučiu ramybę. Ir ramybę tokią, kokios niekada nejausdavau būdamas kituose pasimatymuose. Ramu, tylu širdyje, jokios dvejonės, jokių abejonių. Parašiau jai žinutę grįžęs, kad laimingai grįžau, bet ji atrašė tik labai trumpai, pasirodė netgi šaltai. Šiek tiek nusivyliau, kad tai dar vienas nesėkmingas bandymas link to, ko ieškau. Tą patį vėlyvą vakarą tiesiog pasimeldžiau ir pasakiau Dievui, kad jau daug kartų buvo panašių situacijų, bet jeigu ši yra tikroji, duok ženklą ir tegul viskas vyksta pagal Tavo planą. Pasimeldžiau ir nuėjau miegoti.

Ji: Tačiau padėjusi telefoną ir jau susiruošusi poilsiui pajutau, išgirdau viduje labai aiškų balsą, tarsi Šventoji Dvasia kuždėtų “Nenurašyk”. Taip stipriai ir giliai man tai įsirėžė, taip mane palietė ir įkvėpė, kad ryte visai kita nuotaika atrašiau į vėl gautą žinutę. Taip sekė dar vienas, ir kitas pasimatymas. Kol galiausiai supratau, kad man šis žmogus pradeda patikti ir netgi labai. Taip savaitėms bėgant tapome draugais. Po aštuonių mėnesių susižadėjome ir praėjus penkiems mėnesiams po sužadėtuvių susituokėme. Ir jau metai kaip esame šeima. Galiausiai išties gavau pačią geriausią gimtadienio dovaną iš Dievo :)

Viliamės, kad šis atviras, nuoširdus liudijimas sustiprins tave ar net paskatins kažko imtis. Pavyzdžiui, maldos ar drąsos parašyti kažkam pirmam ar pirmai! :)

Santuokos sakramentą priėmėme 2019 m. rugpjūtį.