Nuoširdžiai tikimės, kad ši svetainė daugeliui bus kelias, padėsiantis sutikti TĄ žmogų, kuriam nuspręsite dovanoti save ir per Santuokos sakramentą priimant gausias Dievo malones leistis į gyvenimo kelionę KARTU. Kartais girdime abejonių, kad internetas nėra tinkama vieta ieškoti rimtos draugystės, o pažinčių svetainės – tik „nevykėlių“ susibūrimo vieta... Tikrai negalime su tuo sutikti ir pri(si)mename, kad Dievas veikia įvairiais, kartais net labai netikėtais būdais! Dėkojame atsiliepusiems ir besidalinantiems savo pažinties istorijomis, kurios prasidėjo čia - katalikiškoje pažinčių svetainėje kitoLink.lt! 
Tikimės, kad tai padrąsins vis dar abejojančius ir suteiks įkvėpimo žengti Kito link.

Mano akį patraukė viena jos profilyje paminėta frazė: „mėgstu jaukią tylą“

Nuo to laiko, kai prieš daugiau kaip tris dešimtmečius pasitraukiau iš Lietuvos ir apsigyvenau tolimojoje Australijoje, man atrodė, kad susirasti lietuvę moterį, kuri man tiktų į žmonas, yra beviltiška. 

Šeštajam amžiaus dešimtmečiui einant į pabaigą, nemaniau, kad šiuo atžvilgiu mano gyvenime dar gali kas nors pasikeisti. Vieną 2015 metų kovo mėnesio dieną perskaičiau internetiniuose portaluose porą pokalbių su naujos katalikiškos pažinčių svetainės kitoLink steigėjais Jurgita ir Vytautu Saliniais. Iki to laiko rimtai nesvarsčiau registruotis pažinčių svetainėse, bet perskaitytuose pokalbiuose pajutau svetainės įkūrėjų nuoširdų norą padėti tiems, kuriems iki šiol nenusišypsojo laimė susirasti savo gyvenimo draugą ar draugę. Širdyje ėmė rusenti viltis. Išėjau porai valandų pasivaikščioti pajūriu ir sugrįžęs apsisprendžiau, kad užsiregistruosiu.

Mes abu pirmą kartą gyvenime registravomės tokioje svetainėje, nežinodami kas iš to išeis. Praėjo kokie 4 mėnesiai, kol aš suradau Editą. Mano akį patraukė viena jos profilyje paminėta frazė: „mėgstu jaukią tylą“. Man tai pasirodė labai artima. Visas Editos profilis buvo labai pozityvus ir mąslus, bet ši frazė man įstrigo atmintyje, ir aš nutariau jai parašyti. Tada dar nežinojau ir net nenujaučiau, kad Edita, kaip ir aš, yra mokslų daktarė, kad jos profilyje įdėta nuotrauka daryta Australijoje, kur ji lankėsi prieš ketvertą metų, kad jos geriausia studijų dienų draugė nutekėjusi į Adelaidę ir gyvena mažiau kaip 10 km nuo mano namų, o jos vyro tėvai gyvena tame pačiame priemiestyje, kur gyvenu aš, ir man rytais kartais tenka važiuoti į darbą pro jų namą, kuriame Editai ne kartą teko lankytis.

Po kelių mėnesių susirašinėjimo, sekančių metų vasario mėnesį man atsirado proga apsilankyti Vilniuje ir susitikti su Edita. Pirmas pokalbis telefonu man sudarė gana šaltos ir racionalios moters įspūdį. Tai manęs nenustebino, bet šiek tiek nuvylė – į pirmą pasimatymą ėjau su nerimu. Sutarėm susitikti viename Vilniaus senamiesčio restorane, bet aš nusprendžiau jos palaukti gatvėje prie įėjimo į restoraną. Belaukdamas pastebėjau kitoje gatvės pusėje einančią merginą, kuri įdėmiai žiūrėjo į mane. Ji buvo žiemiškai apsirengusi su megzta kepure ant galvos, tai aš Editos nepažinau, bet tas pirmas žvilgsnis man netikėtai giliai suvirpino širdį. Tačiau mergina praėjo pro mane ir nužingsniavo tolyn. Aš ją palydėjau nusivylusiu žvilgsniu, bet staiga pamačiau ją kertančią siaurą gatvelę ir sukančią link vartų į mūsų restoraną. Tai buvo Edita, tik ji nelabai tiksliai žinojo kurioje vietoje yra šis restoranas ir tik vėliau pamatė jo iškabą, o manęs ji irgi nepažino.

Pirmasis mūsų bendrai praleistas pusdienis mane įtikino, kad po šalto racionalumo kauke slepiasi labai miela, šilta ir žavi moteris, kuriai labai reikia meilės. Mes su Edita lengvai radome bendrą kalbą, nors ir ne visada dėl visko sutardavome. Kai aš supažindinau vieną savo artimiausių jaunystės draugų su Edita, jis man vėliau pasakė – tu pasirinkai moterį, kuri labai panaši į tave. Tas man padėjo geriau įsisąmoninti, kad mano pasirinkimas iš tikrųjų atitinka mano lūkesčius ir reikia šią pažintį gilinti. Tačiau tada dar nežinojau, ar bus įmanoma sujungti mudviejų, gyvenančių skirtingose Žemės rutulio pusėse, gyvenimus.

Norint sėkmingai įgyvendinti šią mūsų svajonę, reikėjo ir dar reikės daug ryžto, išminties, atkaklumo bei drąsos. Ir dar daugiau – meilės bei atlaidumo. Praėjus 15 mėnesių nuo mūsų susirašinėjimo pradžios, po dviejų Sauliaus kelionių į Lietuvą ir dviejų Editos kelionių į Australiją, mes padarėme rimtą žingsnį mūsų bendrai ateičiai – 2016 metų gruodžio 17 dieną susituokėme Adelaidės lietuvių Šv. Kazimiero koplyčioje.

Nuoširdus ačiū svetainės kūrėjams ir visai komandai – be Jūsų mes nebūtume susitikę. Visai kitoLink bendruomenei linkime, kad Jūsų gyvenimus lydėtų neblėstantys Tikėjimas, Meilė ir Viltis.

Saulius ir Edita

Visos sėkmės istorijos